Religijų, konfesijų ir denominacijų santykiuose dažnai sutinkami du priešingi kraštutinumai. Pirmasis – atmesti tai, kas tarp jų bendra, paneigti, kad kitoje pusėje taip pat gali būti gėrio. Antrasis – paskelbti, jog tarp skirtingų tikėjimo sampratų ar srovių nėra esminių skirtumų.
Romos katalikų bažnyčia ilgus amžius laikėsi pirmojo kraštutinumo, dabar panašu, jog slenkama link antrojo. Kubos deklaracija, pasirašyta popiežiaus Pranciškaus ir Rusijos patriarcho Kirilo, 24-uoju punktu skelbia: tarp krikščioniškų bendruomenių atmetamas bet koks prozelitizmas, kitaip tariant – atvertinėjimas iš vienos konfesijos į kitą.
Atmesti prozelitizmą reiškia atsisakyti požiūrio, jog tavo tikėjimas – pats teisingiausias. O šis požiūris – vienintelė rimta priežastis likti šio tikėjimo. Visos kitos priežastys – jog taip tikėjo mano tėvai, jog taip tiki dauguma mano šalyje ar tautoje, jog čia aš geriausiai jaučiuosi – apgailėtinos kalbant apie religiją. Vienintelė religijos prasmė yra Tiesa. Tiek intelektualinė, tiek moralinė. Tiesa apie visatą ir žmogų. Ji negali būti privatizuota nei vienos tautos, nei vienos kultūros, nei tuo labiau – atskiro individo. Ji – universali. Arba ji nėra Tiesa.
Prozelitizmas sunkiai atsiejamas nuo bet kokios religijos, pretenduojančios į visuotinumą. O religija be šios pretenzijos vargiai verta būti rimtai traktuojama kaip religija. Kai tiki, jog tavo kelias veda į dvasios išgelbėjimą, atveria objektyvią Tiesą, tai skelbti šią religiją kitiems – ne tik teisė, bet ir pareiga. Laikytis Tiesą ir išgelbėjimą tik sau būtų savanaudiškumas.
Vengiant skubotų vertinimų galima klausti: galbūt dabartinis popiežius kalba tik apie skirtingus tos pačios Tiesos aspektus? Daugelis religijų turi tam tikrų Tiesos aspektų, o kalbant apie tos pačios religijos konfesijas ar denominacijas dauguma skirtumų išties – antraeiliai. Vis dėlto kiti popiežiaus pareiškimai šią raminančią prielaidą paneigia.
Žinoma Pranciškaus tezė: jeigu homoseksualistas yra geras žmogus ir ieško Dievo – kas aš toks, kad jį teisčiau? Skamba labai humaniškai, bet ar krikščioniškai? Pakeiskime žodį: jeigu žmogžudys yra geras žmogus ir ieško Dievo – kas aš toks, kad jį teisčiau? Ar gali žmogus, blogas vienoje srityje, būti geras kitoje? Žinoma, kad gali. Tai liudija sveikas protas ir gyvenimo patirtis. Bet ar jo gerumas vienur paneigia jo blogumą kitur? Jokiu būdu. Krikščionišku požiūriu Dievui atsiskaitysime už kiekvieną nuodėmę, net pačią mažiausią. Gerai, jeigu ji atpirkta Kristaus. Bet nuodėmė yra nuodėmė ir vadinti ją kaip nors kitaip – taip pat nuodėmė.
Dar vienas pavyzdys – iš tos pačios Kubos deklaracijos. 26-ajame punkte tarsi apgailestaujama dėl smurto Ukrainoje, bet užuot įvardijus kaltininkus apsiribojama kalba apie „visas puses, įsitraukusias į konfliktą“. Rusija ir Ukraina – užpuolikas ir besiginantysis – statomi į vieną gretą. Spaudos konferencijoje popiežius prasitarė: nežinia, kas tą karą sukėlė...
Tai, ką skelbia Pranciškus, vadinama reliatyvizmu. Reliatyvizmas šiandien – pagrindinis šėtono ginklas. Tiesos ir melo statymas vienoje plotmėje, prieš galutinį žingsnį – jų sukeitimą vietomis. Jėzus Kristus sako: Pažinsite Tiesą ir Tiesa jus išlaisvins (Jn 8:32). Pranciškus sako, jog Tiesos tiesiog nėra arba ji nėra pažini. Apreiškime Jonui rašoma: „regėjau kitą žvėrį, atslenkantį nuo sausumos. Jis turėjo du ragus, panašius į Avinėlio, bet kalbėjo kaip slibinas“ (Apr 13:11). Avinėlis Apreiškime simbolizuoja Jėzų Kristų, slibinas – šėtoną.
Bažnyčia pašaukta išsiskirti iš pasaulio ir kartu – žengti į pasaulį. Ne tam, kad persisemtų jo standartais, bet kad neštų į jį savus standartus, ateinančius iš paties Dievo. Kristus leisdavo sau bendrauti su nusidėjėliais, bet anaiptol ne tam, kad juos mėgdžiotų ar pateisintų. Visi prisimena istoriją apie ištvirkėlę, kurią fariziejai norėjo užmušti akmenimis. Deja, daugelis iš šios istorijos prisimena tik pirmąją dalį: kas iš jūsų be nuodėmės, lai pirmas meta akmenį. Užmiršta antroji dalis, kur Jėzus jai sakė: eik ir daugiau nenusidėk (Jn 8:1–11).
Daugelis krikščioniškų bažnyčių susidūrė su dilema: kaip būti pasaulyje ir iš jo išsiskirti. Katalikų bažnyčia ilgą laiką buvo didžiausia ir įtakingiausia doros tvirtovė, kai dalis protestantiškų bažnyčių susitapatino su pasauliu. Aukso vidurys buvo Antrasis Vatikano susirinkimas, o ypač – Jono Pauliaus II-ojo ir Benedikto XVI-ojo pontifikatai. Ši Bažnyčia aiškiai žinojo, kaip laikytis savo, gerbti kito ir vengti smerktino. Dabar ji – pasaulio atspindys.
Prieš daugelį metų teko būti vienoje evangelinėje, bet autoritarinėje Bažnyčioje. Ten vadovo žodis būdavo šventas, o bet kokia kritika, net pati nuosaikiausia, laikyta sukilimu prieš Dievą. Nežinia, kam paskatinus kartą vyriausias pastorius trenkė pamokslą apie kritiką ir savikritiką. Faktiškai paneigdamas visą ligtolinį Bažnyčios mokymą apie lyderystę. Ir tikintieji džiūgavo: kaip šauniai pasakė pastorius! Tai, kas pasakė, buvo svarbiau už tai, ką jis pasakė.
Dabar panaši dilema ištiko Romos katalikų bažnyčią. Absoliutus pasitikėjimas vadovu tapo rimta grėsme pačios Bažnyčios turiniui ir prasmei. Daugelis tikinčiųjų renkasi pozicijas pagal seną, gerą lietuvių pasaką: ką senelis padarys – viskas bus gerai. Ar tikrai tai – gerai?
Norėtųsi tikėti, jog popiežiaus Pranciškaus norai – patys geriausi: taika, meilė, atvirumas. Bet žinome patarlę: gerais norais kelias į pra garą grįstas. Vargu ar tai – tik metafora.
