Iš Indijos atsklido žinia. Uždrausta krikščionybė, taip pat – kitos monoteistinės religijos. Žinoma, iki ISIS masinių skerdynių ten dar toli: Indija oficialiai demokratinė valstybė. Toli net iki Irano ir kitų islamistinių valstybių, kuriose krikščionys ir kiti kitatikiai turi mokėti specialų mokestį, o jų tikėjimas dažniausiai apribojamas uždaromis erdvėmis – namais ir šventyklomis.
Formaliai sprendimas išsitenka demokratijos ribose. Uždrausta skelbti, jog Jūsų tikėjimas – teisingiausias, juolab – vienintelis teisingas. Kai kurie antikrikščioniškai nusiteikę veikėjai tai jau sutiko džiūgaudami: jei kai kurioms religijoms sunku atsisakyti savo arogancijos, tai įstatymas turi padėti. Bet faktiškai tai reiškia tų religijų uždraudimą. Jeigu religijos esmė – jos išskirtinumas, tai pripažinus kitų religijų lygiavertiškumą, ta religija praktiškai paneigiama.
Indiją valdanti Džanatos partija, kai kurių laikoma tautine, iš esmės yra tautinė-religinė.
Indija – indams, bet indas automatiškai turi būti hinduistas. Šį politiškai ir religiškai motyvuotą sprendimą iš dalies galima aiškinti kultūrine tradicija. Prisiminkime Romą. Joje galėjai garbinti Jupiterį, Baalą, Mitrą, iš esmės – bet ką. Bet sakyti, jog Jūsų tikėjimas vienintelis pateikia tiesą – šiukštu. Maža to, visų tikėjimų atstovai drauge privalėdavo smilkyti tolerantiškajam imperatoriui, kuris jau Augusto laikais pripažintas dievišku, o ilgainiui tapo dievu.
Judėjų ir krikščionių pasaulėžiūros tam iš esmės prieštaravo. Jie vadovavosi pirmuoju Dievo įsakymu: „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“, nors buvo verčiami garbinti kitus dievus. Kas liko tolerantiškajai Romai? Tik drausti ir naikinti. Romėnų pagonims nuoširdžiai buvo sunku suprasti, kad jų pliuralizmas galėjo ką nors žeisti. Istorija susiklostė taip, kad judėjų ir krikščionių pasaulėžiūra nugalėjo, o pagoniškoji Roma – žlugo. Reliatyvizmas pats save sunaikino.
Peršasi prielaida, jog pagoniškas pliuralizmas iš esmės skiriasi nuo krikščioniškojo. Pagoniškojo pliuralizmo samprata imperatyviai teigia daugiadievystę. Aš garbinu Perkūną, Jūs – Veliną, bet vienas pripažįstame kito tikėjimą lygiaverčiu. Krikščioniškajame pliuralizme Jūs galite būti katalikas, aš – protestantas, o mūsų kaimynas – Jehovos liudytojas ir visi turime lygias teises savo tikėjimą skelbti vieninteliu teisingu. Žvelgiant demokratijos požiūriu – kam tai kliudo?
Žinoma, kai kuriuos erzina įkyrūs, kartais – dogmatiški misionieriai, vaikštantys per butus ar užkabinėjantys gatvėse. Bet kur kas agresyviau į mūsų gyvenimus veržiasi komercinė reklama. Pinigų siekimas – priimtinas, o Dievo skelbimas – erzina? Tai šį tą sako apie prioritetus. Jei žmogus tiki, jog jo skelbiama žinia gali suteikti Jums amžinąjį gyvenimą ir suteikti kokybiškesnes gaires šiapusiniam gyvenimui, tai šios žinios skelbimas viešai – jo dorovinė pareiga. Atviro mąstymo žmogui net įdomu pabendrauti su kito tikėjimo žmogumi, apsikeisti argumentais.
Iš pažiūros žmogui, kuriam svetimas teocentrinis ir monoteistinis požiūris, savo Dievo ar tikėjimo išskyrimas iš kitų tikrai gali atrodyti arogantiškas. Bet žvelkime giliau. Jei vienas laikosi požiūrio, kad Žemė sukasi aplink Saulę, o kitas – priešingo požiūrio, tai kažkuris klysta. Negali būti taip, jog teisūs abu. O jeigu Jūs teigiate, kad Žemė sukasi aplink Saulę ir kad tai – vienintelis teisingas požiūris, ar tai bus arogancija? Religingam žmogui identiška situacija, kai jis skelbia vienatinį Dievą ir vienintelį kelią pas Jį. Žinoma, jis gali nuoširdžiai klysti, bet ir tai – jo teisė.
Kiekvieno tikėjimo atstovas turi teisę skelbti savo tikėjimą vieninteliu teisingu tol, kol jis tai daro taikiai. Be ginklo, be smurto, be politinės, teisinės ar socialinės prievartos. Tai – demokratijos pagrindas. Kunigaikščiai Radvilos, būdami protestantai, savo valdose leido kurtis jėzuitams, nors pati jėzuitų ordino esmė buvo užgniaužti Reformaciją. Žygimantas Augustas savo ruožtu, būdamas katalikas, leido laisvai veikti protestantams, Reformacija plito aukštuomenėje ir valdovo aplinkoje. Tai – įstabūs pavyzdžiai iš tų laikų, kai demokratija šiuolaikine forma dar buvo tolima ateitis.
Antanas Smetona, liberalų ir komunistų pravardžiuojamas diktatoriumi, religinius disidentus skyrė vadovauti šalies kariuomenei, švietimui, finansams, užsienio politikai. Sovietų Sąjungoje formaliai deklaruota tikėjimo laisvė, bet viešas tikėjimo skelbimas, vaikų religinis švietimas buvo draudžiami, bažnyčiose sėdėdavo represinių organų darbuotojai, į jų struktūras infiltruoti agentai. Europos Sąjungoje šiandien vyrauja pliuralizmo samprata, pagal kurią krikščionis, viešai išpažinęs Biblijos etinius principus, gali būti marginalizuotas ar net sulaukti teisinio persekiojimo. Indijos atvejis – panašus, tik vietoje libertarinio diktato – hinduistinis.
Tiek istorijoje, tiek šiuolaikiniame pasaulyje galima rasti įvairių pavyzdžių, kaip valstybė nusistato santykį su religija. Vienose šalyse aiškiai išreikštas vienos religijos ir net vienos konfesijos diktatas: tai – Saudo Arabija, Iranas, o dabar tam tikra prasme – jau ir Indija. Kitose bet kokias religijas siekiama išstumti iš viešųjų erdvių, geriausiu atveju paliekant jas privačiu reikalu – tai pirmiausiai Prancūzijos, bet vis labiau – ir visos Europos Sąjungos modelis. Trečiose religijai atveriamos visos viešosios erdvės, bet griežtai draudžiama teikti politinę ir teisinę pirmenybę vienai religijai kitų atžvilgiu: čia klasikinis pavyzdys – Jungtinės Amerikos Valstijos.
Krikščionišku požiūriu Dievą kiekvienas privalo rasti asmeniškai, bet Jį radusių pareiga – apie Jį pranešti kitiems. Be smurto. Be prievartos. Iš čia kyla ir krikščioniška demokratijos samprata, suteikiant teisę laisvai skelbti savo tikėjimą visiems ir tomis pačiomis sąlygomis. Indiją lieka tiktai užjausti. Joje užginta ne tiktai krikščionybė. Faktiškai joje apribota ir demokratija.
Išliko pasakojimas apie Indijos tėvą Mahatmą Gandį. Kartą pas jį atėjo hinduistas ir graudžiai verkė. Jo vaiką nužudė musulmonų ekstremistai. Atsakydamas jis nužudė musulmonų vaiką. Patriarchas, paklaustas patarimo, kaip išpirkti nuodėmę, atsakė: paimk beglobį vaiką ir užaugink jį. Bet žinok – jį turi užauginti musulmonu. Ką atėmei, tą ir atiduok. Svečias išėjo, o po kiek laiko nušovė Gandį. Nušovė ir pagarbino. Kaip Tautos tėvą. Bet nuvylusį. Nes žudiko supratimu Indija – tik hinduistams. Jis priklausė tai pačiai politinei srovei, kaip ir Džanata.
Dabar Gandis Indijoje mirė dar kartą. Nugalėjo jo žudiko ideologija. Lieka viltis, kad tai – laikina. Indijoje – daug tikėjimų. Ir tik pagarba kiekvienam žmogui, kiekvienam piliečiui, kokios bebūtų jo politinės, kultūrinės ar religinės pažiūros, kol jos išlieka doros ribose, gali užtikrinti stabilią, klestinčią visuomenę. Gandis tai suprato. Melskimės, kad tai suprastų ir šiuolaikinė Indija.
