Sąjūdžio kilmė iš tautos gelmių yra mitas. Jis kilo iš ano meto nedidelio inteligentijos sluoksnio, akademinės visuomenės grupės, kuri dar prieš oficialų Sąjūdžio įsikūrimą rengė diskusijas kultūros ir ekologijos klausimais.

Tos diskusijos vyko su aiškia politine potekste, Lietuvos nepriklausomybės idėja, kurios kol kas niekas garsiai neskelbė, nes tų renginių dalyviai buvo protingi žmonės, suvokiantys, jog visuomenė tam dar nėra pasiruošusi, todėl nereikia leisti į orą provokuojančių šūvių.

Nekonfrontuojanti, specialiai konflikto su valdžia neieškanti diskusijų rengėjų taktika patiko ir platesnei visuomenei, jaučiančiai, jog artėja didelės permainos, bet suprantančiai, kad nereikia to vyksmo sugadinti neapdairiu poelgiu.

Galimybė atkurti nepriklausomybę pasinaudojant „perestroika“, tyliai plito mąstančiose galvose labai greitai.

Lietuvos karta, kuri praėjusio šimtmečio šeštajame dešimtmetyje visuomeniškai buvo nuslopinta, bet vis dėlto nemankurtizuota, ir ta karta, kuri gimė ir subrendo ant sovietinio asfalto, tačiau stebuklingai įsitvėrė nepriklausomybės idėjos, pagaliau susijungė ir tapo Sąjūdžio su visomis jo politinėmis pasekmėmis branduoliu.

Sąjūdžio kilmės geografija jau taip pat seniai nustatyta ir daug kartų aprašyta. Priminsiu tik vieną jos tašką, Mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institutą, kuriame sąjūdinės pervartos metu dirbo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas prof. B.Kuzmickas.

Neseniai savo aštuoniasdešimtmečio proga jis pristatė visuomenei dvi knygas: straipsnių rinkinį „Metai ir mintys“ ir mokslo studiją „Virsmai, supratimai, vertinimai“.

Prisimenant ir ikisąjūdinį laikotarpį, B.Kuzmicko indėlis į atgimusios Lietuvos istoriją yra keleriopas. Jis vienintelis sovietmečiu suprantama, neideologizuota kalba supažindino Lietuvos visuomenę su moderniąja katalikiška filosofija. Kiek žinau, ji buvo naudinga ir atsidėjusiems kunigystei.

Kai kurie tekstai slapyvardžiu buvo spausdinami emigracijoje ir perskaitomi per Laisvosios Europos ir Vatikano radijus.

Sąjūdžio laikotarpiu B.Kuzmickas ne tik pats jį kūrė, bet ir savo pavyzdžiu skatino nesnausti kitus mokslininkus. Aiškindamas apie Sąjūdžio reikšmę visuomenei, vertino jį ne kaip desperatišką pasipriešinimą sovietinei santvarkai, bet kaip esminį plataus masto visuomeninį pasikeitimą – tai tikrovėje ir įvyko.

Užimdamas aukštą politinį postą B.Kuzmickas, pasinaudodamas savo ryšiais mokslo pasaulyje, daug dirbo, kad atkurta Lietuva greičiau sulauktų tarptautinio pripažinimo.

Daug reikšmės visuomenės susivokimui turėjo ir tebeturi profesoriaus straipsniai apie Lietuvos artimus ir tolimesnius kaimynus, taip pat naujas galimybes rasti savo vietą tarp jų.

Savo pažiūromis B.Kuzmickas yra dešinysis platesne nei priklausymo partijai prasme. Tai vienas retų dabarties mąstytojų, kuris nuolat kelia klausimą, kaip Lietuvai orientuotis postmoderniame Vakarų Europos pasaulyje neprarandant savasties ir ryšio su savo istorija, tradicijomis, kultūra.

Nė viena Lietuvos partija tokios vizijos neturi. Joks Lietuvos politikas nesiejo užsienio politikos su kultūros politika, kurios valstybė iki šiol neturi.

Ne vienas Sąjūdžio intelektualas dalyvavo ir tebedalyvauja užsienio politikoje. Tačiau tik B.Kuzmickas, be V.Landsbergio, užfiksavo ir platesniame kontekste komentavo esminius momentus. Jis pirmasis parašė palydimąjį straipsnį prie 1988 08 05 „Sąjūdžio žiniose“ skelbtų Molotovo-Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų.

Niekam ne paslaptis, jog lemtingojo Lietuvos istorijai dokumento skelbimas nebuvo smalsumui patenkinti. Tai buvo viena priemonių Sąjūdžiui neužsibūti dainose apie laisvę, o tarptautinės teisės vingriomis upėmis išplaukti į plačiuosius didžiosios politikos vandenis.

Sąjūdžio palaiminta atstovų grupė SSRS liaudies deputatų suvažiavime ne tik ištraukė iš seifų to pakto originalus, bet ir išmaniai pasinaudojo jo turinio pasekmėmis.

Rusijos diplomatija, nors ir besigirianti gudriais bizantiškos diplomatijos genais, galėjo tik skėsčioti rankomis. Pirmaisiais po nepriklausomybės atkūrimo mėnesiais nekantriai laukdavome iš deleguotų į kitas valstybes asmenų žinios apie įvairaus rango politikų požiūrį į mūsų apsisprendimą.

B.Kuzmicko visuomenei pateikiamos informacijos apie susitikimus su įtakingais politikais privalumas buvo tas, kad juose atsispindėjo niuansai, kuriuos diplomatai, kalbėdami viešai, dažniausiai nutyli.

Užgniauždamas emocijas profesorius visiems suprantama kalba stengėsi paaiškinti Vakarų Europos kai kurių politikų skeptiškų samprotavimų apie Lietuvos nepriklausomybę priežastis. Išsami aplinkybių analizė teikė vilties, jog aplinkybėms pasikeitus kitokia bus ir vakariečių politikų nuomonė.

Daugeliu atveju, pasipylus Lietuvos valstybės pripažinimo lietui, taip ir atsitiko. Tačiau, sprendžiant iš skelbiamų straipsnių, kito ir jų autoriaus požiūris.

Iki 1997 m. Lietuvos kelias B.Kuzmicko įsivaizduojamas kaip nuoseklus, nepaisant vidinių politinių dešinės ir kairės susikirtimų, ėjimas į Vidurio Europą su ypatingesniu nei buvo įprasta dėmesiu Skandinavijos valstybėms.

1998 m. straipsnyje „Nelengvi pamąstymai apie NATO“ jau matyti abejonių, ar skeptiški samprotavimai apie NATO ateitį Vakarų valstybėse nesukels priešiškų Aljansui nuotaikų Lietuvoje. O 1999 m. be užuolankų sakoma: „Populistinė antipatija Vakarams stumia mus į Rytus“.

Žinoma, tą vidinę sumaištį išgyvenome. Ko siekėme, pasiekėme, bet kyla ne menkesnių problemų: Rusija ir pasimiglojusi ES ateitis. Jau prieš dvidešimt metų B.Kuzmickas atkreipė dėmesį į vieną esminę dabartinės Lietuvos aplinkybę: nepakanka vien ryžtingų valdžios sprendimų, būtina žiūrėti, kokios kokybės yra mūsų visuomenė.

Iš solidžios mokslinės studijos „Virsmai, supratimai, vertinimai“ galima spręsti, jog būtent Lietuvos visuomenės kaita ir jos pasirengimas ateities išbandymams ir yra šiuo metu B.Kuzmicko išsamios analizės ir įžvalgų centre. Sėkmės

Mečys Laurinkus