VALSTYBĖ

Valstybė pagal Platoną

Platonas sukūrė vientisą valstybės teoriją. Esminis Platono valstybės bruožas yra jos panašumas į individą, kadangi siela yra trilypė, todėl ir valstybę turi sudaryti trys luomai: darbininkai, sargybiniai, filosofai.

 

Visą valstybinę valdžią Plotonas atiduoda turtingiesiems. Tokią santvarką Platonas pavadino oligarchija - “valdo turtingieji, o neturtingieji valdyme nedalyvauja”. Valstybę, anot jo, gali valdyti tik filosofai, nes valdymas turėtų būti menas, paremtas tam tikromis žiniomis.

 

Todėl Platonas imasi sukurti idealios valstybės modelį.Modelį, kuris prilygtų žmogaus sielai, kad kiekvienas, gyvenantis tokioje valstybėje, jaustų pareigą pasitarnauti jos labui. Tobulą valstybę turėtų apibūdinti keturios pagrindinės dorybės: išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas.

Aristotelio politikos sampratą siaurąja prasme galima apibrėžti vienu sakiniu - tai menas valdyti valstybę.

 

Skirtingai nuo Platono, Aristotelis kalbėjo apie valstybę, kuri gali realiai egzistuoti, ieškojo aukso vidurio - modelio, kuris tiktų visiems. Jo nuomone, valstybės tikslas sukurti kažką gero, dorovingo. Idealus valstybės valdymas - demokratija (konstuticinis valdymas).

 

Aristotelio valstybės valdymo formos:

 

Tikrosios: Monarchija, Aristokratija, Politėja (nuosaikioji demokratija). Iškreiptosios: Tironija, Oligarchija, minios valdžia (kraštutinė demokratija).

 

Valstybė, Aristotelio nuomone, išsivysto iš dviejų formų - šeimos ir gyvenvietės. Pilnateisiais valstybės nariais Aristotelis, palyginus su Platonu, pripažįsta ne visus valstybės gyventojus, o tik tuos, kurie turi galimybę dalyvauti kariniuose, administraciniuose, teisminiuose organuose ir atlikti žynių funkcijas, t.y. piliečius.

 

Šaltinis

Kiti